Erekcijos sutrikimas ( impotencija )– tai nuolatinis ar pasikartojantis vyro negalėjimas pasiekti ir/arba išlaikyti pakankamą varpos erekciją lytiniam aktui atlikti. Šis sutrikimas gali paveikti vyrą ir psichologiškai, ir psichosocialiai, todėl gerokai pablogėja jo gyvenimo kokybė. Nors įprasta manyti, kad erekcijos sutrikimų ( impotencijos atvejų ) daugėja su amžiumi, „MALES“ tyrimo duomenys atskleidžia, kad net 8 proc. jaunesnių nei 30 m. vyrų turi erekcijos sutrikimų.
Erekcijos sutrikimai klasifikuojami į organinius, psichogeninius ir mišrius. Organinius sutrikimus lemia kraujagyslių ligos (aterosklerozė), hormoniniai sutrikimai, operacijos, vaistai, o psichogeninius – depresija, nerimas, stresas, santykių arba socialinės problemos. Vyresniems pacientams dažniausiai pasireiškia organiniai sutrikimai, jaunesniems – psichogeniniai. Pagrindiniai impotencijos rizikos veiksniai yra rūkymas, nutukimas, fizinio aktyvumo trūkumas, padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje (hipercholesterolemija), metabolinis sindromas, cukrinis diabetas.

Erekcijos sutrikimui diagnozuoti surenkami duomenys apie paciento medicininį bei seksualinį gyvenimą, atliekamas fizinis vyro ištyrimas, laboratoriniai tyrimai (gliukozės kiekis kraujyje, testosterono koncentracija) bei kiti tyrimai pagal poreikį.

Impotencija gydoma koreguojant gyvenimo būdą. Sutrikimų turinčiam vyrui gali būti rekomenduojama didinti fizinį aktyvumą, mažinti antsvorį, atsisakyti arba mažinti rūkymą bei alkoholio vartojimą. Gali būti taikomas ir medikamentinis gydymas, kuomet skiriami maisto papildai ar 5-ojo tipo fosfodiesterazės inhibitoriai, kurie padeda atpalaiduoti varpos kraujagysles. Nesant efekto, skiriamos injekcijos į varpos kanalą ar pačią varpą. Jei vyrą kausto nerimas, jam gali būti skiriami antidepresantai. Kraštutiniais atvejais naudojamos vakuuminės pompos, atliekamas varpos protezavimas.